Apie kaimą be emocijų

Margas Lietuvos kaimas kaip genys. Telpa jame patys smulkiausi – natūriniai ūkiai, šeimos ūkiai, labai stambūs ūkininkų ūkiai, įvairaus tipo žemės ūkio bendrovės, koncernai, susivienijimai. Jeigu tarp jų būtų išlaikytos proporcijos, tai būtų viskas gerai, nes įvairovė padeda išgyventi ir kai yra bendras ūkio pakilimas, ir atėjus krizei. Bėda ta, kad Lietuva iki šiol nesugeba taip reguliuoti  teikiamos paramos, mokesčių sistemos ir kitų valstybės poveikio svertų, kad didesnieji nenustelbtų mažesniųjų.

Mažieji, silpnesnieji jaučiasi nuskriausti, nes kontrastai tarp jų ir didžiažemių yra per daug akivaizdūs. Tačiau, griūnant kolūkiams, startinės pozicijos nebuvo jau taip skirtingos. Tiesa kai kurie veikėjai didžiažemiais tapo per įvairius nomenklatūrinius ryšius, kyšius bei kitokią nelegalią  pokiliminę veiklą. Tačiau pačius tvariausius ūkius sukūrė pradėję nuo kelių hektarų, poros karvių arba pardavinėję gėles turguje. Tvariausi, nes rinkos ekonomika verčia daryti teisingus sprendimus kasdien ir čia jau „kombinavimas“  ne visuomet padeda.

Visuose ginčuose svariausias didžiažemių argumentas yra savigyra, kad jie yra sukūrę daug darbo vietų, pagaminę produkcijos ir sumokėję daug mokesčių valstybei. Deja, nepilna tiesa taip pat yra melas. Darbo vietas bet kuris verslininkas kuria ne kaimynui, o sau, nes sėkmingo verslo atveju kiekviena naujai sukurta darbo vieta tai papildomas pelnas. Verslininkas sumoka mokesčius iš visų bendrai uždirbto pelno, daro investicijas, kuria papildomas darbo vietas, kad tas pelnas būtų dar didesnis. Verslininkas vienasmeniškai nusprendžia koks kiekvieno jo darbuotojo ir be abejo jo paties indėlis į  tą verslą. Darbuotojams išmokami atlyginimai, o jo paties indėlis – kiek lieka išmokėjus atlyginimus. Štai čia kai kuriems iš jų godumas pakiša koją; savo darbuotojų darbą įvertina per mažai, dalį atlyginimo išmoka nelegaliai tuo apgaudamas ne tik žmogų, bet ir valstybę (mus visus). Po keleto metų  toks „darbdavys“, praranda savo darbuotojus; tikras ūkininkas  su perspektyva darbuotojų kaitos praktiškai neturi.

 

Atsiriboję nuo sąlyginių didžiažemių ir mažažemių tarpusavio lyginimo ir ginčų, pamėginkime įvertinti jų įtaką pačiai kaimo raidai. Šią įtaką vertinkime ne pagal tai kiek, ką ir kaip jie gamina, bet koks jų pačių indėlis  paties kaimo raidą, kaip jie prisideda prie valstybės siekio saugant istorinį ir kultūrinį kaimo paveldą, tradicijas, sprendžiant aplinkosaugos ir gamtosaugos problemas ir atskirų socialinių grupių perspektyva ateities kaime. Sprendžiant šiuos klausimus apsiribosime tik keturiais ūkių tipais, nors tai tik sąlyginis suskirstymas.

 

Į natūrinių ūkių grupę įtrauksime ir tuos, kurie dalį produkcijos parduoda. Jų skiriamasis bruožas: dirba keletą ha nuosavos žemės savo reikmėms, naudoja seną techniką; tokių ūkių modernizavimui reikalingas paruošiamasis darbas, nes vieni dėl amžiaus, kiti dėl verslumo stokos ar kitų priežasčių neturi perspektyvų. Į šeimos ūkininkų grupę įtraukiau tuos, kurie jau įrodė savo verslumą ir didesnę dalį savo produkcijos realizuoja rinkoje. Jie dalį žemės gali nuomoti, turėti samdinių, įpatingai sezoniniams darbams. Jų skiriamasis bruožas: nors ir ne visus darbus būtinai nudirba pats, bet visų darbų kokybę pilnai kontroliuoja.

 

Didžiažemių grupę padalinsime į dvi dalis pagal  galimą sprendimų priėmimo vietą. Į atskirą grupę įtraukiame stambius ūkius ir pajines žemės ūkio bendroves. Iš pastarųjų liko tik pavadinimas, nes pajininkų pajus kaip taisyklė jau supirko jų vadovai; kurie nespėjo ar nesugebėjo, pajus supirko spekuliantai ir pajines bendroves pavertė akcinėmis. Pačios akcinės bendrovės galima padalyti į turinčias vietinio kapitalo ir į tas, kurių kontrolinius akcijų paketus valdo užsieniečiai. Tačiau šį būklė yra pereinamoji, nes tam jos ir tampa akcinėmis, kad pritrauktų kapitalo per užsienio akcijų biržas; pačios pelningiausios jau dabar yra valdomos iš užsienio. Žemiau pateikiu lentelę, kurioje parodyta kaip atskiros šio sąlyginės grupės įtakoja kaimo raidą:

 

Žemės ūkio ūkinių struktūrų įtaka į kaimo raidą

 

 

 

 

 

Bendri ūkinio vieneto tikslai

 

 

 

 

Žemės išteklių naudojimas (gamtosauga aplinkosauga ir kt.)

 

 

Kultūros, istorijos vertybės, tradicijų puoselėjimasir perimamumas

 

 

 

 

Parama kaimui, kaimo bendruomenėms

 

 

Ūkinės veiklos perimamumo perspektyvos

 

Natūriniai ūkiai

 

Išgyventi; esant galimybėms modernizuotis

 

Dirba savo žemę, todėl ją tausoja pagal galimybes

 

Pagal asmenines ir ūkio galimybes

 

Gali prisidėti daugiau asmeniniu dalyvavimu

Perimamumas labai nesudėtingas, bet jaunimui tokio tipo ūkiai – nepatrauklūs
 

Šeimos ūkiai

Ūkio plėtra ir modernizavimas iki šeimos ūkiui būdingos ribos Savo žemėje yra geriausias aplinkosaugininkas; nuomojamoje – priklausomai nuo ateities perspektyvų Šeimos ūkininka iyra patys potencialiausi šių vertybių puoselėtojai Daugiausia ir dalyvauja, stengiasi paremti, nes savo ir savo vaikų ateitį sieja su kaimu Perimamumui kruopščiai ruošiamasi, per išsilavinimą, praktiką ir kitomis priemonėmis
 

Stambūs ūkininko ūkiai ir pajinės žemės ūkio bendrovės

Siiekti mksimalaus ūkio konkurencingumo, aukštesnio savo asmeninio statuso ir gerovės Priklauso nuo žemės nuosavybės: žemė priklauso pačiam vadovui, pajininkams ar yra nuomojama Viskas priklauso nuo vadovo asmenybės. Nerimą kelia tai, kad kai kurie vardan populiarumo ir žinomumo remia žemo lygio popkultūrą ir panašaus lygio meną Potencialus didesnės paramosdavėjas Labai didelių ir daugiašakių ūkių kūrėjai tam turėjo ypatingų gabumų, kurių gali neturėti jų vaikai
 

Akcinės žemės ūkio bendrovės

Esant palankiai konjuktūrai (pelnui) – plėstis; priešingu atveju – pasitraukti Jiems žemė yra resursas, todėl maksimaliai išnaudojus galima atsisakyti ir ieškoti nuomoti kitur Užsieniečiams akcininkams tai nerūpi, o samdiniai yra ne ta terpė kur puoselėjamos tradicijos ir vertybės Vargu ar akcininkui, pvz. Kinijoje tai turi rūpėti Kontrolinio akcijų paketo savininkas keičiasi biržoje, todėl šių bendrovių dirbantieji nėra tikri dėl ateities

 

 

Tai kas pateikta lentelėje tėra nuomonė, nepagrista įvairiapuse statistika, galimi atskiri atvejai, kurie galimai netilps į pateiktus teiginius. Tačiau pačias tendencijas paneigti sunku, todėl į jas reikėtų atsižvelgti skirstant  būsimą ES paramą. Turime ne vieną atveją, kai tautiečiai moderniausiuose ūkiuose lieka geriausiu atveju samdytais direktoriais ar prižiūrėtojais, privalančiais besąlygiškai vykdyti akcininkų susirinkimo arba kontrolinio akcijų paketo valdytojo valią.. Labai išraiškingą kreipinį pavadinimu „Šauksmas“ į visas aukščiausias valdžios institucijas tuo klausimu dar rugsėjo mėnesį pateikė visuomeninis intelektualų judėjimas „Patirtis“. Su panašiu, tik platesnės apimties pareiškimu, į Seimą ir Vyriausybę kreipėsi du buvę žemės ministrai kartu su  žemės ūkio specialistais, visuomenininkais. Abiems atvejais iš valdžios pusės buvo sulaukta pritarimo, bet neteko girdėti, kad tai atsispindėjo būsimajame ES paramos programos projekte. Nesigirdi ir visuomeninių žemdirbiškų organizacijų vadovų reakcijos, tarsi jų tas ir neliečia.Dabar jie visą dėmesį sukoncentravę į ES paramos dalybas, į savo ūkių tolesnio modernizavimo galimybes. Pastebėčiau, kad kuo modernesnis ūkis, tuo jis patrauklesnis tarptautiniams rykliams, o realius pavojus labai patogu maskuoti referendumais,ginant žemę nuo užsieniečių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *